apverkti

apver̃kti, -ia (àpverkia), àpverkė tr. K, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ; Q88, SD¹110,115, SD228, H163, R71, MŽ93, Sut, N, M, L, LL129, L 1. NdŽ verkiant apgailėti: Nopverktas SD179. Vyras dažnai apverkdavo savo mirusią žmoną rš. Aš savo žmogų [sergantį] tankiai ir apver̃kdavau Gs. Tada apverkė sesuo savo brolius DS64(Rs). Laužė rankas tę motinos, apverkdamos sūnus LTR(Ldvn). Jau dvi savaitės, kap tėvelį àpverkėm Mrj. Jei būt negydę, tai jau būt užkasta i apverktà [ligonė] Ss. Mes jau tave àpverkėm (manėm, kad mirusi) Vlk. Jozefas apiverkė tėvą savo ir liepė jį balzomu ištept Ch1Moz50,2. Rachel apverkė vaikus savo ir nedavė savęs palinksminti VlnE141. Ir jo (Juozapo) tėvas [Jokūbas] jį apverkė BB1Moz37,35. Teikis man duot graudumą širdies ir ašaras akimus manomus, idant apverkčia dieną ir naktį visus pražengimus mano DK139. Pakūtavoti yra tai apverkti tus griekus, kurie pasipildė, o ne pildyti anų daugiaus, dėl kurių reiktum verkti P. Visi savo gėrybes apverkdami raudojo Tat. Apverktas, apraudotas D.Pošk. | Kruvinomis ašaromis tave apverksiu, o jau sulaikyt nesulaikysiu V.Kudir. Žėdną dieną aš tą kalėjimą apverkiù (skausmingai prisimenu), kap po nagais badė Graž. | prk.: Apverks mane juoda žemelė, balta grabo lentelė TŽI137(Krs). Širdys mūsų atsigavo, apverkdamos mūką tavo A.Baran. Majerio padėtis visiškai apverktina: negi jis mušis su sena boba B.Sruog.

apverktinaĩ adv.; S.Dauk: Sulytas, perbalęs, prasisegusia apykakle jis atrodė apverktinai J.Marc. Laikai apverktinai pakitėjo B.Sruog.

2. apgarbstyti, apraudoti mirusį (sakant rečitatyvu raudos žodžius): Àpverkė gailiai mirusį tėvą Rod. Kai numirs, apver̃ks ir turtus, ir viską Al. ║ apraudoti (sakant rečitatyvu vestuvių raudos žodžius): Iš vakaro jaunajai pina vainiką, apdainuoja, apver̃kia, kad išeina Slk. Reiks mum apverkti jaunąsias dieneles, atsižiūrėti žaliųjų rūtelių JV481. 3. refl. Sut, N, A1884,362, LL233, Š, NdŽ, KŽ imti verkti: Jis, tai girdėjęs, apsìverkė K. Apsìverkė vargšė atėjus Vlkv. O itas jau ir apsìverkė LzŽ. Buvo teismas – apsìverkė, atsiprašė ir sustaikė Slk. Atsidust arba apsiver̃kt – daugiau nieko nebelieka Alks. Tai aš negaliu jau i ūtaryt, tiktai apsverkiù Ml. Abi suėjom, pasišnekėjom, apsìverkėm Krs. Pasakysiu, tai tuoj apsver̃ks Klt. Net apsìverkiau [išvažiuojančio] Antalioko Dglš. Aš tėvo vis apsverkiù, kai nueinu in kapų Dglš. Akmenista širdis būtų, kad an šliūbo neapsiverktáu DrskD151. Iš džiaugsmo net apsìverkė OG104. Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu: nesupras žmonės mano kančios! Mair. Apsìverkė šitoj mergiotė ir nuejo kiaulių penėt (ps.) LKT325(Lel). Apsìverkiau viena, kad taip darosi Krm. Net apsìverkiau iš juoko Srd. Tada apsimislydamas savo vargus, skaudėjimus iš senatvės, graudžiai apsiverkė Tat. Kiek skrynią praversi, muni paminėsi, labai graudžiai apsiverksi StnD25. Eisi par kiemą apsiverkdama, močios žodelius atsimindama NS898(Vb). Atsisėdau dailiai, apsiverkiau gailiai (d.) Plm. | prk.: Miškas, žmonių pasigailėjęs, rasa apsiver̃kęs, aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs A.Baran. ^ Apsìverkė sausom ašarom kap marti, anytą laidodama Drsk. Dar ne vienas apsiverks, kai jam kailį gerai išpers KrvP(Lp). Apsiverkė mergelė, kad nuvyto žalia rūtelė PPr308. Apsiverkė bernelis, kad vedė ne tą, kurią mylėjo, bet tą, kurios tėvulis daugel žadėjo KrvP(Srj). Daili daili mergelė, jai rūbelius vilkdamas kiekvienas apsiverkia (svogūnas) LTR. 4. refl. Lnkv imti tekėti, plūsti ašaromis, ašaroti (apie akis): Apsìverkė akys mano Čb. 5. refl. part. praet. NdŽ apie žmogų su verksmo žymėmis veide: Suėsta jau vilko jos ožkytė! Parėjo apsiverkusi DvP388. Našlė tik porą kartų matė ją apsiverkusią J.Dov. Senis atsikėlė, pamažu nuėjo į kitą kambarį, kur sėdėjo apsiverkusi žmona J.Marc. | prk.: Saulė, nors ir šalta, nors ir apsiverkusi – vis vien pasirodė I.Simon. Ryt bus lietaus, kad saulė tokia apsiverkus (blausi) Mrj. Oras kaip apsiver̃kęs, neskaidrus Plng. 6. verkiant suvilgyti, aplieti ašaromis: Namie apverkiau visas mamos pagalves T.Tilv. | prk.: Gi te kiekvienas krūmas mano àpverktas RdN. Kur tik aš einu, sunkiai dūsaunu, apverktì mano visi takeliai DrskD214. Àpverkė ir takus vainikėlio netekus (d.). Alvt. Apìverkė visus laukus [iš rojaus išvarytas Adomas] Nmč. 7. aptraukti drėgme, aprasoti: Langai apverktì – lietaus bus Gs. | refl. Rod: Jis nusigrįžo į langą ir ėmė šluostyti skaruliu apsiverkusį stiklą Db. Slenka pakluonės keleliu, žiūri, kur kadaise stovėjo Buivės lūšnelė su mažais apsiverkusiais langučiais J.Paukš. \ verkti; apverkti; paapverkti; atverkti; daverkti; įverkti; išverkti; nuverkti; paverkti; parverkti; perverkti; praverkti; priverkti; papriverkti; razsiverkti; suverkti; užverkti